Ema Mikulėnaitė (Emilė Mikulėnaitė, 1935 m. lapkričio 29 d. d. Musteikiai, Tauragnų valsčius) – rašytoja. 1950 m. baigė Tauragnų progimnaziją, 1954 m. Švenčionių pedagoginę mokyklą. 1961 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. 1954–1956 m. dirbo Skaudvilės r. Rutkiškių septynmetės mokyklos mokytoja. 1962–1964 m. - Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos, (vėliau leidykla „Mintis“) korektorė, Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos redakcijos korektorė, 1964–1966 m. Vilniaus universiteto filosofijos katedros vyresn. laborantė, 1966–1971 m. žurnalo „Kultūros barai“ teatro skyriaus redaktorė, 1973–1974 m. ir 1975–1977 m. Lietuvos SSR kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos repertuarinės-redakcinės kolegijos narė. Nuo 1973 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Pulgis Andriušis (tikrasis vardas Fulgencijus Andrusẽvičius) (1907 03 31 Gaidžiai (Tauragnų vlsč.) 1970 12 19Adelaidė) - lietuvių rašytojas, vertėjas, žurnalistas, esperantininkas,

Utenos „Saulės“ gimnazijoje P. Andriušis baigė penkias klases ir be egzaminų buvo priimtas į „Aušros“ gimnaziją Kaune, kur įsitraukė į literatūrinį gyvenimą – sumanė ir leido satyrinį leidinėlį „Šepšeliada“. 1926–32 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Periodinėje spaudoje paskelbė publicistikos straipsnių, feljetonų, vaizdelių, literatūros ir teatro recenzijų, kelionių po Lietuvą ir Vakarų Europos šalis reportažų („Kelionių užrašai“, „Kelionės po Lietuvą“). Anglų kalbos ir literatūros studijas VDU humanitariniam fakultete mena lankyti teatro seminarai pas profesorių B. Sruogą, kuris pasiūlė jam Pulgio slapyvardį, likusį visam gyvenimui. Pulgis Andriušis Mokėsi ir kitų kalbų – vo­kiečių, prancūzų, italų, ispanų, portugalų, švedų, arabų. Išvertė M. de Servanteso „Don Kichoto“ (1942) I ir II dalis. Būsimasis rašytojas gilinosi į esperanto kalbą, talkino A. Jakštui-Dambrauskui, redagavusiam esperantininkų laikraštį ,,Litova Stelo“, o Vokietijoje pats išleido esperanto kalbos vadovėlį su trumpu žodynėliu (Lernolibro de Esperanto kun vortareto 1947).

Balčiūnas Motiejus (kai kuriuose šaltiniuose - Mataušas) (1855 Taurapilis –1927 (palaidotas Tauragnų kapinėse) - knygnešys. Dirbo savo ūkyje, vertėsi žvejyba. Knygnešiu tapo prieš 1890 m. Draudžiamos lietuvių spaudos įsigydavo Pakruojyje pas A. Rimką, Pajūryje (Šilalės valsčius), t. p. Eržvilko apylinkėse ir platindavo ją savo tėviškėje bei gretimose parapijose. Spaudą gabendavo vežimu dviguba dugnine knygoms slėpti. Kelis kartus įkliuvo rusų policijai. Saugumo sumetimais 1899 m. pasivadino Mediniu.

Spaudą platino 1888–1904.  paragintas kun. Mykolo Šaikūno. Spaudą gabeno  iš Tilžės arkliais, keisdamas roges, vežimus. Bevežantį sučiupo, nuvarė į Salaką, iš kur pabėgo. Paskui vėl, pirkęs arklį, vežė knygas, vėl net Ariogaloj buvo sučiuptas. Važinėjo į Eržvilką. Platino knygas Anykščių, Utenos, Salako, Užpalių, Daugailių, Tverečiaus, Švenčionių, Adutiškio apl., aprūpindavo kelių regionų spaudos platintojus. Ir pats, ilgais trinyčiais apsivilkęs, knygas nešiojo didelėse vidinėse kišenėse. Slėpdavęs ten, kur niekas neprieina. Ne sykį buvo pagautas, sumuštas. Apie jį buvo rašyta „Knygnešyje“, tarpukario periodikoje.

Antanas Gineitis (1860-1936) – 1905 m. Vilniaus Seimo dalyvis. 1917 metu konferencijos organizatorius, visuomenės veikėjas, Tauragnų dvaro savininkas.
Gimė ir augo Anykšččių rajone, Remeikiuose, 1885 m. su tėvais persikėlė į Paakmenės palivarką netoli Tauragnų (Utenos r.), nuo 1892 m. gyveno Tauragnuose, kur jo tėvas nusipirko dvarą su 400 hektarų žemės. Dvaro savininkai Aukštaitijoje stiprino lietuvių tautinę kultūrą, rėmė lietuvių tautinį judėjimą.
Kartu su broliu P. Gineičiu A. Gineitis paveldėjo Tauragnų dvarą ir iki gyvenimo pabaigos buvo vienas iš jo savininkų, tačiau ūkį tvarkė jo žmona. Kartu jie valdė ir Paakmenės (Poakmenio) palivarką (Utenos r.).
A. Gineitis rėmė knygnešius, rašė į lietuvišką spaudą. 1905 m. jis buvo Vilniaus Didžiojo Seimo, kuriame buvo reikalaujama Lietuvai autonomijos, dalyvis. Vėliau A. Gineitis buvo vienas iš 1917 m. Vilniaus konferencijos organizatorių, dirbo jos organizaciniame komitete. Konferencijoje jis iškėlė būtinumą atkurti Lietuvos valstybę.

Kazys Gineitis (1895 Tauragnai –1965 Čikaga) – Lietuvos konsulas Anglijoje nuo 1928 m.
1915 m. mokėsi Rygos politechnikos mokykloje (dalyvavo slaptoje lietuvių moksleivių kuopelėje). 1916 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. 1917–19 „Draugo“ redaktoriaus padėjėjas, 1919 „Lietuvos“ redaktorius. 1919 baigė Čikagos universitetą. 1920–31 dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Londone, nuo 1928 m. generalinis konsulas. 1931 m. bendrovių Maistas ir Pienocentras prekybos atstovas, nuo 1932 m. Lietuvos pasiuntinybės žemės ūkio atašė. 1949 m. grįžo į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno Čikagoje. Parašė ir išleido knygas „Amerika ir Amerikos lietuviai“ (1925), „Kokybiški lietuviški gaminiai“ (Lithuanian Quality Products 1938).

Pranas Gineitis (1894-1942) – pedagogas, vienas iš Utenos „Saulės” progimnazijos įkūrėjų.
Tėvai: Pranciškus Gineitis (1861–1934) ir Ona Noreikaitė-Gineitienė (1859–1934) – žemdirbiai ūkininkai. Broliai ir seserys: Ona Elžbieta Gineitytė-Prunskienė (1887–1984) – žemdirbė ūkininkė, Elena Gineitytė-Baleišienė (1890–?) – dvarininkė, Spitrėnų bažnyčios fundatorė, Karolis Gineitis (1896–1957) – žemdirbys ūkininkas, 1944–1957 m. politinis  kalinys ir tremtinys Sibire, mirs tremtyje, Juozapas Gineitis (1898–1942) – laisvės gynėjas Lietuvos kariuomenės savanoris, kariškis, 1941–1941 m. politinis kalinys, žuvęs lageryje, ir Marijona Magdalena Gineitytė-Žiulienė (1900–?) – žemdirbė ūkininkė. Dėdė Antanas Gineitis (1860–1936) – dvarininkas, savivaldos organizatorius, sūnėnas (sesers Onos sūnus) Juozas Prunskis (1907–2003) – kunigas prelatas, žurnalistas.
1913 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1913 m. pradėjo studijuoti Sankt Peterburgo (Rusija) psichoneurologijos institute, 1914–1915 m. tęsė studijas Kijevo (Ukraina) komercijos institute, bet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jas nutraukė.
1915 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, P. Gineitis grįžo į gimtinę ir pradėjo kurti pradines mokyklas. 1916–1918 m. buvo Utenos pradinės mokyklos vedėjas.

Adolfas Ivanauskas(1866 Tauragnų vls. Kaboriškių k.-1946) – tautodailininkas, kryždirbys. A. Ivanauskas jaunystėje kurį laiką gyveno Rusijoje. Apie 1907 ar 1908 metus grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaboriškių kaime. 1888 m. buvo paimtas į carinės Rusijos kariuomenę, grįžęs prekiavo linais, bankrutavo, vėl išvyko į Rusiją, apie 1899 m. gyveno Jekaterinoslavlyje (dabar Dnipras, Ukraina), dirbo Brianske (Rusija) geležies liejykloje, tėviškėn grįžo apie 1908 metus. Čia, greta žemdirbystės, ėmėsi staliaus amato, dirbo ne tik kryžius, bet ir spintas, linamines, kuliamąsias. Pasidirbo sau puošnų karstą ir laidotuvėms dvidešimt liktorių (žvakidžių), kurias laikė klūpantys angelai. Jis savo darbuose išlaikė daugelį deveikiško stiliaus elementų: dobilo formos kryžmagalius, kryžių aukštį, tačiau darė kryžius kiek trumpesniais kryžmagaliais. A. Ivanausko koplytėlės kryžių kryžmose irgi kitokios – su kolonėlėmis, stiebas skiriasi nuo A. Deveikio, jis neornamentuotas (tipiškas A. Ivanausko kryžius, 1925 m. nufotografuotas Adomo Varno, gretimame Sėlės kaime M. Pečkausko sodyboje).Turėjo penkis vaikus: tris sūnus ir dvi dukteris.Kryždirbio amato išmokė savo sūnų Joną (gim. 1899). Darydamas kryžius, į talką taip pat pasikviesdavo sūnus Joną ir Steponą.

Kazys Juršys (1897-01-16 Tauragnai - 1967-06-11 Klaipėda (palaidotas Kaune), lietuvių teatro aktorius, režisierius. 1914 m. Utenos gimnazijoje baigė aštuonias klasss, 1922 m. baigė A. Sutkaus vaidybos mokyklą. 1923-1925 m. – Tautos teatro, „Vilkolakio“ aktorius, 1926-1939 m. – Valstybės teatro aktorius, 1937-1939 m. – režisierius, pastatęs P. Vaičiūno „Prisikėlimą“, W. Šekspyro „Karalių Lyrą“, B. Šo „Pigmalioną“ ir kt. 1939-1940 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius ir režisierius, pastatė 16 spektaklių, įsteigė Dramos studiją ir jai vadovavo. 1949 m. atkeltas į Klaipėdos dramos teatrą, vaidino, režisavo, gavo LTSR nusipelniusio artisto vardą. Klaipėdoje pastatė 18 spektaklių, iš kurių minėtini H. Fasto „Trisdešimt sidabrinių“, F. Šilerio „Klasta ir meilė“, Lope de Vegos „Įsimylėjusi gudragalvė“, H. Vuolijoki „Akmeninė gūžta“ ir kt.  Sukūrė daugiau kaip 150 vaidmenų.

Vincentas Miškinis (1868 m. birželio 20 d. Tauragnuose – 1940 m. spalio 14 d. Naujame Strūnaityje) – kunigas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Palaidotas Strūnaičio kapinėse. Baigė Vilniaus kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1897 m. Paskirtas vikaru į Trakus. 1898 m. – Čiobiškio klebonas. 1899 m. – Kernavės klebonas. Kernavėje klebonas
Vincentas Miškinis šalia lenkiškų pamaldų įvedë ir lietuviškas pamaldas, tačiau neilgam. Vyskupas Steponas Zvierovičius, kilęs iš Bielsko apskrities, Gardino  gubernijos, griežtai uždraudë keisti mirių kalbą Kernavës bažnyčioje ir  V. Miškinis 1902 m. perkeltas į Budslavą (Vileikos dekanatas). Nuo 1909 m. perkeltas į Pivašiūnus, 1911 m. - į Varanavą (Balstogės dekanatas). 1922 m. perkeltas į Sužionis ir tais pačiais metais-  į Strūnaitį.

Antanas Musteikis (1958-1991). Antanas Musteikis gimė 1958 m. sausio 28 d. Stūglių kaime, Utenos rajone. Mokėsi Tauragnų vidurinėje mokykloje. Tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje, karinės statybos būryje. 1980 m. įstojo į Vilniaus 21-ąją profesinę technikos mokyklą, įgijo braižytojo specialybę. 1981 m. pradėjo dirbti Vilniaus baldų projektavimo ir konstravimo biure techniku, vėliau – konstruktoriumi. 1987 m. įsidarbino Rygos remonto ir statybos valdyboje staliumi. Nuo 1990 m. gruodžio 17 d. dirbo Lietuvos Respublikos muitinės departamento Vilniaus teritorinės muitinės inspektoriumi.
Nužudytas 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio kontrolės poste, kur vykdė tarnybines pareigas kartu su kitais pareigūnais. Jam buvo 33 metai. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Kazys Musteikis (1894 m. lapkričio 22 d. Stučiuose, Tauragnų valsčius – 1977 m. birželio 6 d. Čikagoje, palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse) – Lietuvos karinis ir valstybės veikėjas, Lietuvos kariuomenės brigados generolas, Krašto apsaugos ministras nuo 1938 m.gruodžio 5 d. iki 1940 m. birželio 15 d.
1915 m. baigė Oranienbaumo praporščikų mokyklą, 1915 m. I Pasauliniame kare tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, kovėsi fronte, buvo sužeistas. 1917–1918 m. – Lietuvių atskirojo bataliono Rovne vado E. Adamkavičiaus adjutantas. Grįžęs į Lietuvą stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo apsaugos štabe, Vilniaus, Kauno komendatūrose. 1920–1921 m. – Automobilių bataliono šarvuočių būrio vadas, dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomenės daliniais. 1921–1924 m. Šarvuočių diviziono, Šarvuočių rinktinės vadas.

Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996) – habilituota gamtos mokslų daktarė, profesorė, etnografė žolininkė. Gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijsko mieste, vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos – Šimkūnienės šeimoje. Kartu su kitais pabėgėliais iš Rusijos su šeima grįžęs į Lietuvą Pranas Šimkūnas, kilęs iš Utenos apskr., Tauragnų valsč., Indubakių kaimo, 1922 metais gimtuosiuose Tauragnuose įsteigė vaistinę ir nusipirko keliolika hektarų žemės.
Baigusi Tauragnų pradžios mokyklą, E. Šimkūnaitė įstojo į Utenos gimnaziją, kurią baigė 1937 m. Pasirinko tėvo profesiją ir 1937 m. Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. 1941 m. išklausiusi kursą, pradėjo dirbti Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. – Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente. 1943 m. baigė universitetą.

Jonas Strazdas-Jaunutis (1886 Strazdų kaime, Tauragnų vlsč.-1972 Antaviliuose, Vilniaus r.) – literatas, mėgėjų teatro aktorius ir režisierius, vertėjas, spaudos bendradarbis,  spaustuvės Vilniuje savininkas. Vilniuje dirbo F. Zawadzkio knygyne, fotografavo. 1900–19 m. dalyvavo „Vilniaus kanklių“, „Rūtos“, Vilniaus lietuvių artistų bendrovės veikloje, režisavo spektaklius, vaidino. J. Strazdas buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti dramos sekcijos pirmininku 1916–1918 m. ir jos režisieriumi.
1911 m. Vilniuje įsteigtos spaustuvės vienas iš steigėjų. 1911–14 m. leido ir redagavo tęstinį leidinį „Teatras“ (išėjo 12 knygų). Prieš pirmą pasaulinį karą su A. Gira Vėgėle išleido Lazdynų Pelėdos raštų pirmą tomą (1914 m. ), kuris cenzūros buvo konfiskuotas, bet dalį tiražo pavyko išgelbėti. 1917–1918 m. buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ administratoriumi. Jonas Strazdas taip pat rūpinosi leidyba „Švyturio“ bendrovės spaustuvėje, buvo „Švyturio_bendrovės knygyno vedėju, o šiai bendrovei bankrutavus tapo „Spindulio“ spaustuvės cinkografijos, technikos skyriaus vedėju. Jau dirbdamas „Spindulio“ spaustuvėje (1928–1952) taip pat redagavo žurnalą „Sodyba“ (1928–1931 m.) bei prisidėjo prie šios spaustuvės leidinių kaip fotografas ir kaip leidėjas.

Antanas Sviklius (1927 02 07, Šeimatis (Tauragnų vlsč.) 2011 05 16, Vilnius) – chirurgas, medicinos mokslų daktaras, profesorius. 1934–38 mokėsi Šeimaties prad. mokykloje, 1938–1940 – Tauragnų prad. mokykloje, 1940–1946 – Utenos viduriėnj. mokykloje. 1952–1956 baigė VVU medicinos fakultetą, 1961–1964 – VVU aspirantas, 1952–1961 – Vilniaus respublikinės klinikinės „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės chirurginio skyriaus gydytojas ir vedėjas. 1964–1968 – VVU Fakultetinės chirurgijos katedros asistentas, 1968–1977 – docentas, 1977–1980 – profesorius. 1980–1990 – VVU medicinos fak. Abdominalinės chirurgijos klinikos profesorius. Docentas (1970), habilituotas mokslų dr. (1976). Patobulino tulžies pūslės ir latakų diagnostikos metodą. Darė sudėtingas operacijas. Paskelbė apie 80 mokslinių straipsnių. Knygos: „Tulžies pūslės ir latakų lėtinių ligų diagnostika“ (su A. Bartusevičiene ir K. Paltanavičiumi, 1970). „Tulžies pūslės ir latakų ligos“ (1973), „Kasos ligos (1977), „Žarnų ligos ir jų chirurginis gydymas“ (1985), „Mechaninė gelta“ (1987), „Storosios žarnos ligos“ (1995).  vienas iš  vadovo „Klinikinė gastroenterologija“ autorių.

 Šaltiniai:
Visuotinė lietuvių enciklopedija  
Utenos krašto enciklopedija

Teofilis Tilvytis (1904–1969) – poetas,  prozininkas, vertėjas, spaudos darbuotojas. Universalaus talento rašytojas buvo linkęs į visus menus: piešė ir lipdė skulptūras, grojo smuiku, akordeonu, dainavo, vaidino „Vilkolakio“ teatro ir kt. spektakliuose, 
1917–1922 m. mokėsi Panevėžio, Utenos „Saulės“ progimnazijose, bet mokyklos nebaigė. 1923 m. apsigyveno Kaune. Iki 1930 m. dirbo raštininku Kauno mokesčių inspekcijoje. 1924–1925 m. mokėsi Tautos teatro vaidybos studijoje, vaidino satyros ir parodijos teatro „Vilkolakis“ spektakliuose. 1926 m. prisijungė prie „Keturių vėjų“ literatūrinės grupės. Nuo 1930 m. dirbo literatūrinį darbą, publikavo eiliuotus feljetonus periodiniuose leidiniuose. T. Tilvytis kaip humoristas ir satyrikas periodikoje dažniausiai pasirašinėjo Jul. Bokso slapyvardžiu. 1933–1940 m. (iki 1937 m. kartu su H. Blazu) redagavo satyros laikraštį „Kuntaplis“. Nuo 1936 m. bendradarbiavo žurnale „Literatūra“. 1940-1941 m. dirbo žurnalo „Raštai“ redaktoriaus pavaduotoju. 1941 m. vokiečių armijai užėmus į Lietuvą,– iš Kauno pasitraukė į Gaidžius (Utenos r.). Po mėnesio sugrįžo į Kauną. Kelis mėnesius buvo hitlerininkų kalinamas Kauno kalėjime, Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Grįžęs iš kalėjimo, iki 1944 m. gyveno Gaidžiuose, vertėsi žemės ūkio darbais, ėmėsi fotografo amato, fotografavo savo gimtuosius Gaidžius ir Tauragnų apylinkės vaizdus.

Jurgis Tilvytis-Žalvarnis (1880–1931) – poetas, kunigas, švietėjas.

Ateitį regim tėvynės laimingą,
Šviečia mums kryžius ant mūsų vėliavos
Stokim drąsūs į kovą garbingą –
Dirbkim, krutėkime dėl Lietuvos.

  J. Tilvytis-Žalvarnis

Tai ateitininkų himno žodžiai, o jų autorius - 1880 m. balandžio 20-ąją Tauragnų parapijos Gaidžių kaime gimęs Jurgis Tilvytis, kunigas, poetas, ryžtingas blaivybės propaguotojas, švietėjas, visoje Lietuvoje garsėjęs sielovados darbais. 2025 m. pažymime 145-ąsias jo gimimo metines.
Klausydama su kokia pagarba mūsų kaimo senoliai jį mini ir su kokia meile pasakoja, kad kadais jis – kunigas Jurgis - su didele giedotojų palyda ėjo ir šventino gimtųjų Gaidžių ribas ir kaip iki šiol yra įtikėję, kad šitai ir išgelbėjo kaimą nuo didelių praradimų sovietinės okupacijos metais, jau po to, šių atsiminimų paskatinta, patyrinėjus ir įsigilinus į jo biografiją, drįstu teigti, kad tai buvo iškilus žmogus, visą savo trumpą gyvenimą kryptingai krutėjęs dėl Lietuvos.

Pranas Ūdras – XIX a. pabaigos lietuvių švietėjas, daraktorius, veikęs Utenos krašte. Žinoma, kad 1877 m. slaptoje Tauragnų mokyklėlėje lietuviškai skaityti vaikus mokė valstietis Pranas Ūdras. Daraktorinė mokykla Taurgnuose veikė 1877–1912 m. Daraktoriai: Marija Sliesoriūnaitė, Valiulytė, Pranas Ūdras.